Atradimai Aukštaitijoje

Taigi turėjom ilgą savaitgalį ;)

Ketvirtadienį-penktadienį buvom kaime pas tėvus, tad buvo smagu pabraidyti po dvimetrines žoles ir rankioti žemuoges :D jų atsivalgėm sočiai ;) sako, stiklinė žemuogių - pasisotinsi geležies visiems metams :D

Šeštadienį išsiruošėm į Aukštaitiją. Visai netikėtai. Su draugais. Ir pamačiau labai paprastų dalykų, kurių nebuvau mačiusi. Aplankėm Anykščius - to miestelio bažnyčia man pasirodė įspūdinga, taip pat pirmą kartą pamačiau Puntuką, nors, sako, jis nėra didžiausias Lietuvoje (didž. - Barstyčių akmuo – didžiausias riedulys Lietuvoje, Puokės kaime, Vidurio Žemaičių aukštumos šiauriniame pakraštyje). Taip pat teko kopti į Laimės žiburį :) apipasakotą J. Biliūno :) Sako, kopiant į Laimės žibūrį, reikia galvoti apie savo svajonę...bet gaila, tai mes sužinojom jau nukopę nuo kalno :D Lakstėm ant visokių piliakalnių, žiauriai patiko apžvalgos stulpas, esantis netoli Anykščių - jis naujai padarytas, tad daug kas turbūt apie jį net nežino. Buvo nuostabu ant geležinio stulpo, aukštai, papietauti susėdus ant "grindų" ir žiūrėti į tolumas - į ežerą, lietuviškas pievas :) Paskui aplankėm Palūšę. Jos bažnytėlę, seną seną...na o paskui pas labai gerą moteriškę įsikūrėm su palapine ant ežero kranto :) buvo daug geriau nei kempinge ar miške prie ežero. Teko išsimaudyti laaaaaabai šaltame vandenyje - bet vis tiek vertėjo ;) Iš tikrųjų, nuostabu buvo pamiršti visus rūpesčius, kompiuterį, televizorių, telefonus, tikrą lovą, vonią ir pan. ir pasimėgauti gamta - žole, ežero vėsiu vandeniu, palapine, miegmaišiu - buvo tikrai karšta :D ir nesvarbu, kad 5h ryto pažadino kirai :D - aplink palapinę, nuostabioje didžiulėje pievoje trepsėjo pulkas, kaip sakau, "baltų varnų" :D gaila, nepasakysiu ežero pavadinimo, kai ežerų - ten begalės, tai susipainioji tarp tų pavadinimų :D

Kitą nuostabų saulėtą rytą sėdėjom ant lieptelio suoliuko ir žiūrėjom į ežerą. Nuostabu buvo, todėl nesvarbu, kad, bėgdama liepteliu nuo Kęsto (!), atbula tėškiausi su visais rūbais, džinsais ir pan. į ledinį ežero vandenį :DDDDD džiaugiausi tuo, kad iš tikrųjų nebuvo taip šalta įkristi į vandenį su rūbais :D permirkau visa, bet nesigailiu - atrakcija ir dienos įvykis buvo :D bet užtat kokią juodą mėlynę užsidirbau....nežinau iš kur jinai.. :D

Taigi vėliau išsiruošėm toliau į kelionę. Pirmąkart apsilankiau nemažai girdėtoje Ignalinoje ;) Ramus toks tvarkingas miestelis ;) Ieškojom Turizmo informacijos centro. Deja, nedirbo. Ir apsilankėm kelių miestelių info centruose - pasirodo sekmadieniais jie nedirba...ot...kad būtme žinoję, būtume pasiėmę visokių žemėlapių ir pan. jau šeštadienį..taigi likom nieko nepešę...neradom mes to vandens kažkokio malūno...gaila, nepamatėm ko tikėjomės, bet užtat bus proga vėl apsilankyt ;) Pakeliui aplankėm dar Molėtus.

Koks gražus iš tikrųjų tas Aukštaitijos kraštas ;) ežerynų ežerynai :D

Ai dar aplankėm Kernavę ;) ją buvau mačius žiemą ar rudenį, taigi nebuvau mačius jos vasarą. Gal nėra nieko ypatingo joje, bet svarbu pakeliauti ;)

Vakar dar mačiau filmą, kaip jaunimas keliavo, turėdami tikslą pasiekti kažkokį miestą, bet deja, nuvyko ne ten, kur tikėjos :D ir man patiko mintis: svarbu ne kelionės tikslas, o pati kelionė ;) tad, kad ir nepavyko kažko mums pamatyti, svarbiausia pasibuvom su draugais, patyrėm kažko naujo ir smagiai praleidom laiką. O po tokių "poilsio dienų" prireikė poilsio... ;)

(ne)paprasti malonumai...

Šį savaitgalį nuostabiai pailsėjau, ne tik mintim atitrūkau nuo mokslų...juk kartais žmogui reikia pabėgti nuo visko ;)

Penktadienį buvo taip gera...vėlų vėlų vakarą, tyliai tyliai ramiai sėdėti mašinoje kažkur už miesto, klausyti vis tylyn ar vis garsyn barbenančius lietaus lašus lašelius į mašinos stogą....man labai patinka klaustyti lietaus...žiūrėti, kaip jo lašai tėškiasi į balas...visa tai taip apramina...tas pats kaip žiūrėti į tekančią upę...nežinau, kodėl, bet mane tai labai ramina :)  sėdėti mašinoj, žiūrėti į lietų, stebėti raudonus, mėlynus, baltus - akinančius žaibus tolybėj, glostyti meiliai nusiteikusį  šunį, jausti tavo švelniai plaukus glostančias rankas, ir ...gurkšnoti alų :D malonumas nenusakomas. nu tiesiog tobula :)

Vakar jaučiausi taaaaip pat :) nepaisant to, kad mašinoj besėdedama nusvilau vieną petį, vakare buvo atgaiva :) tai - išsidrėbti ant kilimo, mėgautis bananais su jogurtu, arbūzu ir Avatar. Nu dar tavimi ir Dora :D

Na, man tiesiog nuostabus tas filmas, bent jau pusė filmo tai tikrai - nuostabus vaizduojamas pasaulis, ryšys tarp žmonių ir gamtos - visa tai supriešinama švininėm, geležinėm ir pan.griozdiškom technikom. Kai pagalvoji, kaip būtų gražu, kad mūsų pasaulis toks būtų...Kai kam gal ir nesąmonė šis filmas, bet man tai vienas gražiausių ;) turbūt nekartą dar jį žiūrėsiu :D

Bet dabar prisiminiau, kad laukia paskutinis egzaminas...tad teks pradėt mokytis...

Varna...

Šis savaitgalis kupinas kraupių dalykų...šiandien vėl pašiurpau nuo tokių, kuriuos papasakojo Kęsto giminės (iš savo patirties...).

Pamenat, sakiau, kad Dora susirado draugę? Varną. Įkyriai karksančią varną. Pastebėjau, kad ji vis dažniau ją aplanko: pavyzdžiui, šiandien lauke kai buvom, kokius tris-keturis kartus buvo atskridus ir tupėjo ant tvoros, karksi, o Dora loja ant jos...Jei Dora pajuda į kurią pusę, varna - tepu tepu tvora paskui Dorą...nu žodžiu, draugystė...

O gal ir ne..............

Štai ką papasakojo mūsų piršlienė...

"Žinok, kad jeigu paukštis, ypatingai varna, atskrenda į namus, labai negeras ženklas. Pamenu, ryte gulėjau lovoj ir atskrido prie balkono varna, ir labai įkyriai karksėjo...aš labai persigandau, net nusikeikiau...vijau tą varną kuo toliau...tuomet už kokios savaitės mirė mano mama.

Paskui mano pažįstamos vyras sirgo vėžiu, bet jie labai tikėjosi, kad jis pasveiks (buvo tokia galimybė). Ir ji pasakojo, kad pas juos į balkoną įskrido paukštis, nors balkonas buvo aptvertas plėvele...sako, perpjoviau skrestai tą plėvelę, kad išvyčiau tą paukštį...po kokios savaitės į langą (į stiklą) atsitrenkė paukštis. Dar po kokių dviejų savaičių mirė jos vyras...

Paskui irgi giminės pasakojo, kaip vienam kaimely prie upės apsigyveno medžiuose didžiulis varnų spiečius. Ir pasakojo, kad buvo neįmanoma išbūt namuose, ypač lauke, kaip baisiai jos karksėjo...ir tas žmogus pasakojo, kaip vis ateidavo kaimynas ir skųsdavosi dėl tų varnų...po dviejų savaičių tas kaimynas mirė. Nuo tos dienos - varnų nė kvapo."

Nežinau ką begalvoti...belieka tik nusispjauti tris kartus...bet prisipažinsiu, man dreba  dėl to širdis, kad pas mus nepilnas mėnuo (kelios savaitės gal) ta varna lankosi...tai ant balkono, tai ant tvoros...man net dabar dreba rankos apie tai rašyti....aišku čia prietaras...bet....aš bijau.... :( tfu tfu tfu....

Šiurpus dienos įvykis

Šiandien aš esu visiškai be jėgų. Neįsivaizduoju, kur padėjau tas jėgas...toks jausmas, kad griūčiau ir miegočiau visą dieną...bandžiau,bet neužmigau...nors gulėjau šalia Doros, jaučiau jos šilumą, tikrai traukė prie miego..bet nepavyko...

Šiandien esu viena. Tik su Dora. Visa mano šeimyna išlėkė į Žemaitiją. Buvom su Dora išėję pasivaikščioti, taip nuvargom, kad jau paskui šlepenom koja už kojos...Bet ir prieš pasivaikšiojimą nebuvo man jėgų...nesuprantu...

Kestas pirmai skambino ir papasakojo kraupų įvykį kelionėje link Klaipėdos autostradoj....Jis važiavo 130 km/h normaliai, bet toli pamatė, kad kelio vidury kažkas yra (ar žmogus, ar gyvunas). Tada privažiavus biškį arčiau, pamatė, jog stovi stirna antroj kelio juostoj. Tuo metu jis pristabdė, ir staiga Kęstą pradėjo lenkti mersas... Tikrai važiavo gal apie 140-150 km/h. Ir staiga Kęsto ir Kristinos (sėdėjo priekyje) prieš pat akis mersas ištaškė stirną į gabalus...skrido aplink merso detalės, stirnos kraujas... Visi matė, kaip stirna skrido ore, apsivertė ir nukrito ant žolės...Kęstas sustojo, sustojo ir kitos mašinos pažiūrėti, kaip čia kas nutiko. Merso priekis sudaužytas, sakė, labai labai...o stirna....tiksliau liko pusė stirnos...tokį įvykį palydėjo ašaros....

Visus šis įvykis labai sukrėtė, nes viskas įvyko prieš pat akis...

Na, nežinau, net ką pasakyti...bet kam tai gali nutikti......

Liūtis, braškės ir prisiminimas.

Vakar (birželio 3d.) buvo žiauriai karšta (nuo 30-35 C) - beveik kaip Ispanijoj (pas sesę iki 37 C). Tad, be abejo, laukėm liūties. Kauno mieste žmonės patyrė tikrai nemažai nuostolių...bet, Garliavoje - saugu! :P

Vaizdas pro langą prieš pat liūtį (dar šiek tiek saulelės yra) :)

Į kitą pusę....Artinasi...

labai aptemo....Nu jau poto kai dėjo, tai dėjo lietutis :D Kestas neiškentė ir bėgo į lauką :D pasimėgauti liūtimi... tada ir aš iš paskos...ir kaip buvo smagu ir gera - stovėti apsikabinus po stogu ir stebėti siaučiančią stichiją :) kuri priverčia medžių šakas linkti prie žemės...o mes stovėjom ir klausėm tos stichijos, stengėmės kažką įžiūrėti pro lietaus lašus... Iš tikrųjų tai norėjosi bėgti ant žolės ir pajusti, kaip permirksti iki paskutinio siūlo :D bet kažkaip sulaikė nuostabiai saldžios braškės iš tavo rankų... :*

Prisiminiau viena baisią liūtį, ne uraganą, ten kažkokiu vardu...jis buvo, regis, 2005 m. jei neklystu. Tada mes su "ispanais" keliavom iš Radviliškio į Suvalkiją (kelionė maždaug trunka dažniausiai apie 2  valandas). Tada mes važiavom apie 5 valandas....Prasidėjo uraganas...žiauriai lijo...sugedo mašinos valytuvai..nieko nebuvo matyt, teko prasidarius langą vairuot iškišus kone galvą...tada Marijampolėje vos neatsitrenkėm į ant kelio užvirtusį didžiulį medį - mes jo paprasčiausiai nematėm per blogą orą...tik kai privažiavom arčiau - staigiai dėjom ant stabdžių....tada teko važiuoti per nedidelį miškelį, kurio kelias buvo nusėtas vien medžių šakų...pavažiuoji metrą - eini nusirankiot šakas šakeles nuo kelio, pavažiuoji kitą - vėl...o kai parvažiavom namo - radom prie namų gulintį didžiulį medį...ant kelio..... Kai įėjom į namus, kone apsiverkėm iš laimės, kad sveiki grižom ir plojom mūsų kelionės vairuotojui - Javiui... :*

Šeimyniškas jausmas...

Sveiki gyvi, seniai jums ką bepasakojau...šįkart šiek tiek apie Dorytę - gyvenimo džiaugsmelį :)

Ji vis auga ir didėja, išryškėja jau pamažu jos charakteris, ji truputėlį jau rimtėja, jau mokosi kai ką suprasti, pavyzdžiui, sėsti, būti ramiai, atnešti, gaudyti, opa, ateik ateik ir pan. :)

Aišku, ji nemažai padaro mums visokių nuostolių - bet juk ji mažytė ir jai būtina dūkti - kažką veikti, kažką draskyti ir kandžioti :)

Nors jau jai tuoj bus 4 mėnesiai, ji dar yra maža, turi savo minusų: kartais pradeda ant manęs loti, cypti - ji taip pasiprašo į lauką, tačiau kartais arba aš nespėju ją išvesti, arba ji pati nespėja pasiprašyti ir bedūkdama, bebėgiodama apsisisioja :D Arba nuvedu aš ją į lauką, vaikštom vaikštom - ir nieko, grįžtam - ir še tau padaro...Tačiau jau pamažu supranta, kad geriausia už viską yra laukas, žolė :)

Kadangi ji jau didėja, kartais mudu su Kestu jos jau ir prisibijom :D ypač vėlais vakarais jau kaip ji įsisiautėja! Tiesiog viskas rūksta! Laksto ratais per tuos kambariukus mūsų, o mudu tupim kamputy susitraukę ir bijom kad mūsų neužkabintų, nes jau dantukų aštrumas...

Dra vienas minusas, kad ji mums valgant labai pradeda loti, nors stengiamės, kad ji nematytų mūsų valgant, bet kartais nepavyksta. Reikia pamažu atpratinti prašyti mūsų maisto, tačiau ne visiems širdelės tokios akmeninės būna ir duoda jai nuo stalo - o tai yra labai blogai...

Tačiau kai leidžiu visas dienas kartu su ja pamažu atsiranda toks gilus jausmas gyvūnui, kai jauti, jog jis tampa tavo šeimos nariu...tas jausmas yra tikrai stiprus - jis atsiranda ne tik iš rūpesčio paduoti maisto šuniukui, bet ir iš pasivaikščiojimų kartu, prisiglaudimo prie jo, apsikabinimų...iš švelnių glostymų, kai šuniukas tiesiog mėgaujasi, aprimsta ir gražiai akutėm klapsi kaip prieš miegą...o jei dar tave aplaižo....:)))

Ir nesvarbu tada tampa tokie dalykai, kaip kad Dora rytais sprunka į lovą, greitai čiumpa išmėtytas kojines, šlepetes, nesvarbu, kad ji nulaužė gėlytę, sudraskė mokslų lapus (atseit, kam tu čia mokais :) einam su manim pažaisti!) ... Vis tiek man patinka, kaip ji žiūri į mane, kaip ji ant manęs loja, urzgia :) Man smagu žiūrėti, kaip jai patinka voliotis žolėje, gaudyti skruzdėlytę...kaip jai patina būti balkone ir viską stebėti iš aukštai, aploti varną, tupinčią ant balkono rėmo... :) Man smagu, kad jai patinka, kai aš ją glostau...žaidžiu su ja - va kątik atnešė savo kamuoliuką ir numetė prie manęs - užuomina - žaidžiam! :D Kai jai kas nors nepatinka - ji kandžiojasi arba labai vizgina uodegą ir laižo rankas, kad tik kažko nedaryčiau- pavyzdžiui, kai aš jai bandau pakirpti nagučius - ji baisiai nemėgsta jų kirptis :) taip pat ir šukuotis :)
Bet kaip smagu, kai grižti namo, o ji būna tavęs taip išsiilgus, draskyte drasko duris ir šoka tave visą išlaižyti :) kad net apsisisioja iš laimės :)

Kai matai tokius visokius dalykus, tikrai pradedi jausti tokį šeimynišką jausmą, kiekvieną dieną vis labiau pamilsti tuos dalykus, atsiranda vis gilesnis ryšys tarp tavęs ir šuniuko kaip tarp tavęs ir šeimos nario...