Kedžiui atminti...

...taip netikėtai ir neplanuotai, parvažiuodami iš Prienų, nusprendėm užsukt į Drąsiaus Kedžio laidotuves. Tiesą pasakius, nesitikėjom to, ką ten pamatėm ir patyrėm. Pilietinio masto reiškinys. Atrodo, žmonės jautė net pilietinę atsakomybę jose sudalyvauti.

kai užsukom į kapines, dar žmonės buvo vos tik pradėję rinktis. Prie šarvojimo salės susidarė eilės. Nu tai mes sumąstėm atsistot į tą eilę, vedančią prie pat Kedžio karsto. Ėjom gėlių išklotu taku...o užrašai ant vainikų...ėjau ir skaičiau..."....jų kruvinos rankos ir mane kankino...". Nors mes neturėjom gėlių, kažkas įbruko mums puoktytę: dalino gėles visiems.. Įėjus į vidų, dar stovint eilėj, iš kažkokio kambariuko išėjo kelios mergaitės...viena iš jų buvo Kedžio duktė. iš pradžių suabejojau, juk niekad per tv nerodė jos veido. bet labai jau panaši į motiną, tik šviesapūkė...Paskui priėjom prie karsto. iš toli matėm, nes aplink karstą buvo foteliai artimiesiems...mačiau lavoną, mėlynom rankom...ir prisiminiau savo brolio mėlynas rankas...daug mėlynesnes...kažkaip jau seniai buvau mačius žmogų karste... O pats Kedys..toks atrodė - dirbtinis. Na pirma mintis tokia šovė į galvą, kad atrodo lyg kokia kaukė uždėta, lyg plaukai priklijuoti...sakau lyg dirbtinis...bet gal ten jis, o gal ir ne...kas čia žino...

Paskui visi žmonės išsirikiavo palei tvoras, padarė lyg tokį garbės kelią Kedžiui...daug žmonių sulipo ant garažų stebėti iš aukštai. daug žurnalistų, kamerų...šūksnių ir ašarų.

kai Kedį nešė mašinos link, jį lydėjo masės žmonių plojimai. Buvom prie pat. Paskui ėjo artimieji ir ta pati mergaitė - duktė.
Ėjom paskui ir žmonių minios tik gausėjo. o prie kapo laukė dar kokie keli tūkstančiai. Plevėsavo vėliavos, spragsėjo fotoaparatai, filmo kameros viską sekė...priėjom netoli kapo - toliau nebuvo įmanoma prasibraut. Negalėjo - žmonės net gėlių nunešt prie pat. Per garsiakalbį buvo sakomos žmonių kalbos: "Drąsiau, mes tęsime tavo žygdarbius". Kai dėjo į duobę karstą - žmonės vėl plojo, ir buvo nesvarbu kitų žmonių šūksniai, kad per laidotuves neplojama. Per garsiakalbį girdėjom kaip pilamos žemės ant karsto...
Aukštai virš žmonių galvų keliavo vainikai, puokštės...žmonės perdavinėjo kitiems gėles, kad padėtų kas nors prie kapo..."tarpininkai" buvome ir mes.

Tu kovojai už teisingumą, dėl jo ir dėl dukrytės paaukojai gyvenimą. Tu sudrebinai pedofilų ir prokurorų-mafijozų pamatus. Tu padėjai pradžią kovai už teisybę...Tūkstančiai žmonių tave palaiko. palaikyk juos visus ir Tu - iš Ten.

Foto: http://www.15min.lt/gallery/show/Drasiaus-Kedzio-laidotuves-10040

DORA ir jos "fanaberijos"

Sveiki gyvi :) seniai jau ką bepasakojau :) kad nėra ką :D nebent tik apie Dorą :))

Nors dabar sėdžiu tarp pluošto knygų, bet galvoju, gal ką brūkštelt.

Dora auga. Ir kaip reikiant: vis sunkėja ir sunkėja - jau vos pakeliu :D kai pasiėmėm, buvo tokia mažutė, svėrė 4.5 kg :)) o dabar gal jau netoli 7-8kg :)) Jau ir balsas vis sodrėja, o jau toks garsus, kad net kartais baugu dėl kaimynų :D, jau pamažu jos kailis-pūkas virsta į tikrą kailį :) o jau letenos...storos, didelės...

Pamažu ryškėja jau ir charakteris. Kaip sakant, "fanaberijos" :DDD Ji labai nenori likti viena, visuomet nori būti tarp žmonių. Bet labai greit susitaiko su padėtimi: jei uždarom į koridorių, "paverkia" keletą minučių ir užmiega, arba ima draskyt kokį laikraštį į skutelius :))) kiekvieną dieną jei reikia vis naujo kokio žaislo, daikto, kurį galėtų pagraužti. Jai viskas įdomu: baisiai smalsi ir landi. Viską ji turi apžiūrėt, apuostyt ir apkandžiot - kaip kūdikis - pasaulį pažįsta dantimis :D o jau ką įsikando - sunkiai iškrapštysi :) ką įsikando - tas jau jos! Ir jei bandai atimti - ji iš visų jėgų (o jų turi tikrai nemažai) laikys įsikandus ;)
Bandom ją kažkiek pradėt jau auklėt. Ir nelabai čia mums sekasi.. :)) na, gal dar nėr ko svajot idealaus paklusnumo - jai dar nėra nė 3 mėnesių. Bet ji jau išmokus tam tikrų dalykų: žino savo vardą :D, žino ką reiškia "ateik ateik", "opa", "sėsk" - šitą komandą atlieka tik kartais, kai pati nori :D
Bet kokia ji pasiutus būna! Kai įsiaudrina, tai jos nepagausi bute :D ir jei bandai sustabdyt: pradeda baisiai lot ir urgzt: mat, ką tu čia dar bandai jai nurodinėt! :DDD Ji žino, ką reiškia "ramiai" - kai tai išgirsta ji dar labiau pasiunta ir loja kiek pajėgia :) žodžiu, pyksta baisiausiai ant žodžio "ramiai", kurį lydi ir gestas - rodomas delnas, arba žodžio "FU" išvis nemėgsta, kai taip sakom ir rodom pirštą, kad negalima, tai jį vos pamačius, aploja kiek galėdama taip pat :) tai vat kokios jos fanaberijos :D

Ji pati mieliausia būna kai nori jau miego arba kai kątik pabudus būna. Tada ji tokia švelnutė, rami, apsimiegojusi - gali net paglostyt! :D o taip tai vos įmanoma - kandžiojasi kiek pavyksta... :( matyt, tokis tas augimas :D

Ji labai mėgsta gulėti lovoj. Sakėm, mes ją tikrai neleisim į lovą. bet turbut dažnas to neišvengia: kai šuo išmoksta užšokt ant lovos - jau nebeatsiginsi. tas pats ir su kate. :) na, bet ateity, svajojam, kad kai ūgtels ir bus protingesnė, gal supras, kad negalima ant lovos.. gal :D
bet man KARTAIS patinka, kai ryte apie 8h man miegant Dora pradeda laižyti man žandukus :D Suprask:"Kelkis, aš noriu ėsti!" :)

Jau daug "čiudų' pridirbo ji mums. Ji sugraužė 3 laidus: nuo ausinių, nuo įkroviklio, ir nuo namų paprasto telefono...pusdienį telefonas neveikė... Taip pat ji graužia gumines šliures, kai kurias "tapkes"...o visa kita turi būti slepiama nuo jos: batai, drabužiai - kuo aukštyn :D

Ai dar vienas toks dalykas. Ar jūsų gyvūnėliai turi pravardžių? :D
Dora jau turi begalę: Dorytė, Dorčikas, mažutė, katinėlis, kvailiukė, kleckas, kleckutė, ožka, šikniukė, mižnė-mižniukė, bezdė, kandžiulnininkė, šiukšlininkė.....ir kitos, kurios tam tikroj situacijoj ir tam tikru momentu jai labai pritinka :DDDD

P.S. Sorry už prastas foto.

reklama....

Sako, mirė žmogus. Nuėjo pas šv. Petrą


i prašos į dangų. Petras įleidė. Visur šviesu, šilta, gerai, visi gieda, meldžias. Teip jam

nuobodu pasidarė. Dangaus grindys stiklinės ir jis mato, kad apačio[je] duoda, trenkia,

grajija, šoka. Stalai valgiais apkrauti, o mergų gražumas. Jis i sako šv. Petrui, kas čia per

salė, kur teip linksma. Šv. Petras paaiškino, kad čia pragaras. Žmogaus dūšia i sako, leisk

mane į pragarą, ten smagiau – danguj labai nuobodu. Petras atrakino dangaus vartus, ale

įspėjo: išeit gali, ale sugrįžt – ne. Žmogaus dūšia sutiko i išėjo. Nuėjo į pragarą, o ten velniai

su šakėm griebė i į smalą. Žmogaus dūšia rėkia, prašos į tą salę, kur muzika, arielka

i mergos. Velniai jam i atsakė: „Čia reklama!“ MŽenkl 87 (Šd).
 
 
Šaltinis: B i r u t ė J A S I Ū N A I T Ė „VELNIO KĖDĖ“ (MITOLOGINIŲ PERSONAŽŲ APLINKA
FRAZEOLOGIJOJE: NAMAI, SODYBA, BAŽNYČIA). B A L T I S T I C A X L I I ( 1 ) 2 0 0 7 8 9 – 1 1 5

neapčiuopiama...

Praeitą naktį sapnavau vėl žiaurų sapną... Turbūt pirmąkart gyvenime po sapno verkiau pabudus....

Iš pradžių mačiau du vyrus ir girdėjau, kaip jie planuoja sudeginti mano tėvų namą: "Padaryk viską švariai, užpilk aliejaus ir uždek, niekas nesuuos".
Tada bandžiau įspėti mamą, bet aš jai neprisiskambinau. Tada atsidūriau prie savo namo. Buvo naktis. Užlipus į antrą aukštą, mačiau grindyse skylę, į kurią iš kažkur bėgo vanduo...mamos niekur neradau. Tada supratau, kad jai kažkas nutiko. Aš šaukiau mamą visa savo esybe. Kiek tik jėgos leido. Ieškojau ir neradau. Staiga kieme (nors buvo naktis) suspindo viskas - spindėte spindėjo medžiai, žydėjo viskas, buvo labai šviesu, taip tyra, ramu. Ir tada mama pasirodė: "Ko rėki? Juk aš čia!" Aš spiegdama puoliau ją apkabint, bet negalėjau jos paliest. Liečiau orą. Nors mama buvo šalia. Dar labiau spiegiau ir šaukiau mamą. Supratau, kad ten buvo rojus... Aš paklausiau, mama, kas tau nutiko. Ji atsakė: "Man perrėžė gerklę. Bet va, žiūrėk, ji jau užgijo!", - atsakė ji šypsodamasi...

Baisu buvo po sapno. O dabar įdomu pasidarė, ar rojus, ar pomirtinis pasaulis yra toks, kokį sapnavau?

Savaitė kaime

Buvau atsijungus nuo pasaulio. Ir dar išsikrovė abu telefonai, o kroviklių neturėjau.. Kaip tyčiau - prieš šventes :))) Ačiū visiems už sveikinimus! Ir Jums mielieji, tegu kiaušiukai atneša naujų jėgų, naujų įkvėpimo šaltinių mokslams ir darbams ;)

O aš svečiavausi kaime. Pailsėjau, atsipalaidavau nuo visko. Dirbau...
Man patinka grėboti lapus. Vaikščioti sprogstančia pieva, užuosti žemės kvapą. Pavasarį ir rudenį žemė labai kvepia. Tikrai. Tokia gaivuma...na nenusakomas jausmas...ką jauti...ne visi gali tai suprasti....

Viską papildė ir į tėvų namus įnešė nemažai juoko (taip pat ir nervų :)))) Dora. Taigi turim šuniuką. Trokštamą labradorą ;)

Iš pradžių buvo sunku ją perprasti, bet db jau beveik susikalbu su ja :))) Bet kokia ji išdykus! Tikra patrakėlė :D aš visiems sakau: išjudins ji visus :D Kęstą privertė pajudėt ir pabėgiot po kambarius :DDD

Ir nesunkūs tie vargeliai, jei myli šunį. Ir nesvarbu, kad Dora jau spėjo ir laidą nukąsti, ir gėles mamos apkandžioti... kaip sakoma, viską atperka šuns meilė. Čia vėlgi, kas nemėgsta gyvunėlių, to nesupras :)