topbella

2009 m. spalio 30 d., penktadienis

Lietuvos ateitis...


Iš tikrųjų, kaip yra baisu matyti šešiamečius-aštuonmečius vaikus autobuse su cigarečių pakeliu...

Ar taip buvo prieš 50 metų? Kažin. Net ir tarybiniais laikais žmonės nebuvo tiek nusmukę, kiek dabar. Ar vaikai kalti? Ne. Mes, suaugę. Lietuvos tauta. Žmonės (tėvai), patys degradavę, smukdo ir savo vaikus. Man taip baisu, taip kraupu, kokia auga ateitis...

Darbo niuansai...


Dirbdama šį darbą (jau antrąkart :) ) susidariau tikrą, jokiom statistikom nenustatomą Lietuvos vaizdą. Šiandienį.

Nors dariau apklausas, kurios turėtų įvardyti (kažkokiais skaičiais) LT gyventojų gyvenimo lygį, pažiūras, nuomonę apie tam tikrus dalykus, tačiau jokie skaičiai neparodys niekam, koks tas LYGIS yra iš tikrųjų...

O jis yra baisus.

Visų pirma, paminėsiu tai, kuo mane užgrūdino šis darbas.


  • Jis pastatė "sieną", "mūrą" kai kuriems dalykams tiesiog atremti, gal net atstumti, jų negirdėti. Pradinė jautri reakcija į žmonių tavęs "siuntinius" į ten ir ten pamažu išnyksta, t.y. tu: nebekreipi dėmesio į tai, kad tave kažkokia kaimo moterėlė išvadina durnele, pasiunčia tiesiai šviesiai nx, gąsdina, kad paduos tave į teismą, arba, kad tave vyras-inteligentas užjaučia, kad dirbu tokį darbą. Žodžiu, tu įgauni atsparumo žodžiams, kuriuos gali išgirsti ir gyvenime, ir išmoksti juos atremti, reaguoti atsainiai. Tai užgrūdina kitiems gyvenimo nesusipratimams.

  • Darbas vertė ramiau reaguoti į daug skaudesnius dalykus. Iš tikrųjų sunku pasidaro, kai tu telefonu senutei beri savo litaniją ir klausi, ar naudojatės draudimo paslaugomis, o tau atsako "mane Dievas apdraus", "mane grabas apdraus, aš jau per sena dabar draustis". Arba "Ką tu, vaikeli, aš sena bobutė, kur aš eisiu...aš be kojyčių..."; arba "Aš turiu namie du invalidus šeimos narius, bet niekas mūsų nebedraudžia...". Na tiesiog, suspaudžia širdį, kai žmonės tau atvirauja, su širdgėla pasiguodžia, koks jų gyvenimas... Ir jie gyvena. O gal tik egzistuoja. Tokioj LT, su TOKIA valdžia, kažin ar įmanoma "gyventi"... Taigi, toks darbas dar užgrūdina, išmoko būti abejingiems žmonių skausmams. Bet ar tai gerai? Nebent jei tai pritaikai savo gyvenimo negandoms.

  • Darbas parodė žmonių gyvenimo aplinkybes, kokiomis jie gyvena, kiek uždirba, kaip kenčia, kokie jie yra nusivylę... Aš neįsivaizduoju, kaip gyvent žmogui, kuris neturi darbo, šeimos pajamos nesiekia 500 Lt ar net visai neturi ir dar turi vaikų, bet trokšta dirbti, o ne prasigerti! Iš kur jiems semtis tos jėgos kažko griebtis? Dabar visa LT gyvena tokiom nuoskaudom, kad ateity tik viskas pablogės, nes va "greit mane atleis iš darbo...".

  • Kažkaip pastebėjau, kad kai skambinau Vilniaus miesto gyventojams, gyvenimo lygis - aukštesnis. Negu kituose miestuose. Jie uždirba daugiau, bet juk visiems žinoma, ir išleidžia daugiau. Tačiau stipri opozicija - visa kita Lietuva... ypatingai kaimų gyventojai, kurie vargsta, oj labai vargsta...

  • Dar viena įdomi įžvalga - tai žmonių balsai. Darydama apklausas, girdėjau tik žmogaus balsą ir kompiuteryje mačiau, kurioj apskrity tas žmogus gyvena. Visų pirma, pradėjau atskirti kokio amžiaus galėtų būti žmogus, kai vos išgirstu jo balsą. Ir kiekvieno amžiaus - balsas skiriasi. Labai smagu būna, kai išgirsti vaikučio (4-10m.) balselį. jis toks plonas ir juokingas :))) O tie vaikai tokie atviri ir nuoširdūs, pvz.:

- Labas, gal turi tėvelį?


- Tuliu, bet dabal tėtis kelpa nagus!


- :))))))


Taip pat iškart pajunti, kad kalbi su paaugliu, kai išgirsti jo balsą. Visų pirma, pajunti, kad balse tvyro "aš kietas" konotacijos... Žargonas...nu davai...ir pan. Junti tą "pasikėlimą"... O pats balsas tarp storo ir plonyčio :)) Na, o kai išgirsti suaugusio žmogaus balsą, iškart jauti ne tik tai, kokio amžiaus galėtų būti, bet ir koks jo statusas, gyvenimo lygis, išsilavinimas ir t.t. ir pan. Tai tikra tiesa, nekartą tuo įsitikinau. Mano amžiaus ir šiek tiek vyresnės moterys jaunatviškais guviais balsais, negriežtais, kartais linksmais, kartais atsainiais...abejingais... Vyresnių moterų - griežtesnis jau. Na, o svarbiausia, balsas iškart parodo, kaip man šnekėti su tuo žmogum, jei griežtesnis - tai solidžiau, jei toks neagresyvus, "kaimiškas" - tai kaip su paprastu žmogeliu kalbėti ir aiškinti paprastai, kaip vaikui... Griežtas, solidus, skardus balsas parodo, kad žmogus bus išsilavinęs, protingas, gaus didesnį atlyginimą. Ypač tą jaučiu su vyrų balsais. Žemas, storas, sodrus vyriškas balsas rodo, kad žmogus ne "iš kaimo", dirbantis, ir netgi uždirbantis neblogai. ir vėliau tuo įsitikinu: tas vyras - darbdavys, kurio atlyginimo dydis priklauso kategorijai "daugiau nei 5000 Lt".


Labai skiriasi senjorų balsai. Moteriškas ar vyriškas - visuomet atskirsi, kad kalbi su pensininku (-e)... Jų balsas drebantis, gailus, lėtas (mąstymas - taip pat). Su jais reikia kalbėti aiškiai, lėtai, aiškinti viską kaip vaikams. Tačiau būna ir protingų pensininkų, kurie netgi geriau viską išmano, nei mūsų šiandieninis jaunimas... Kuo labiau drebantis bals, tuo labiau supranti, kad tas žmogus - vargingas, neišsilavinęs, nuskriaustas... (gyvenimo ir valdžios...).



  • Žodžiu, šis darbas man padėjo pažinti Lietuvos gyventojus, pajusti daug įvairių jų gyvenimo niuansų per telefoną, tiksliau, kompiuterinę programą... Ir vis dėlto, manau, kad tie skaičiai, kuriuos sudėlios išanalizavus apklausų rezultatus, nepasakys, kaip žmonės gyvena, kokie jie yra dabar, šiandien. Ką jaučia.

Išmokti ištverti



Per savo darbą negalėjau 2 mėnesius grįžti namo. Turbūt taip buvo pirmą kartą per visą studentišką gyvenimą.

Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau užsienyje, kokioj UK, arčiau kažką ir negalėčiau grįžti NAMO, pas tėvus, pas kates, pas šunį... į tą mažytį kaimelį. Aš taip pasiilgau namų, savo namų, tėvų, kad jau seniai tašę kraunu :))

Ir kai pagaliau baigėsi darbinis projektas su močiutėm ir diedukais, pagaliau galėsiu išsiruošt namo, bet ne per pačią linksmiausią šventę... Vėlines... O dar vakar kažkas palinkėjo "Linksmų švenčių!...." Kaip galima taip linkėti??? Kaip galima į TOKĮ palinkėjimą reaguoti, kai per tą "šventę" eisi aplankyti savo brolį? esantį kažkur giliai po žeme, o gal kažkur dangaus gylybėse...?
Kai nebuvau namie, tiek daug minčių sukosi galvoje apie namus, šeimą, sesę, mamą, tėtį... Kiek visko sapnavau... Ir vis pagalvodavau, kaip būtų, jei išlėkčiau tikrai į užsienį? Gal būtų lengviau jei būtų šalia vyras. Bet vis tiek - toli nuo artimųjų. Kaip ištverčiau - nežinau. Turbūt taip, kaip tuos du mėnesiukus. Vis galvojau, kaip ištvėrė mano sesuo. Bet ji ištvėrė ir negrįžta į LT jau aštuonerius metus...

O aš lb nenorėčiau palikti tėvų. Bet manau, dažnas šiandienio gyvenimo sąlygų spaudžiamas jaunuolis palieka. Kad išliktų. Kad padėtų tiems tėveliams, ne tik sau. Jis išmoksta tverti. Darbas, laikas padeda.

Įdomu, kaip būtų man :))) Turbūt prireiktų ilgesnio laiko tarpo, kol išmokčiau ištverti...

Ar (ne) per anksti...?



Vakar taip kukliai diskutavom, ar ne per anksti susituokėm?! :)) Retorinis klausimas, kone lygus klausimui: Ar tuoktis, ar nesituokt?? Būti ar nebūti :D

Gal ir per anksti, gal mažiau pažinom vienas kitą, gal mažiau apglūdinom aštriuosius kampus vienas kito... Bet tie kampai glūdinami visą gyvenimą...

Kaip viena moterytė pasakė: pradžioje tie kampai tokie švelnučiai, apvalainučiai... vėliau tuos kampus vis smarkiau reikia glūdinti, brūžinti, kad sutaptų.. mes pragyvenę 50 metų kartu - tuos kampus dar labiau brūžinam brūžinam, o vis tiek tas pats ir dar baisiau!"

Tad jei tie kampai aštrūs jau pačioje pradžioje, kyla išvada, kad ateityje - jie tik aštrės, vienas kito neperauklėsim ir nepritaikysim prie paties savęs... Pats partneris turi išmokt taikytis, ir pats partneris turi glūdinti savo kampus... O jei jis net nemėgina taip daryti, vienas kito kampų neišdailinsim.

Manau, MŪSŲ, diskusija apie tai ,ar per anksti tuokėmės, bus pratęsta vėliau, dailininant savo "kampus"... Nes dabar jie nėra aštrūs... ;)

Dilema



Mane visą šį rudenį kamuoja sripri gyvenimo dilema: studijuoti TK, ar nestudijuoti... Kartais taip užpuola mintys apie tai, ką aš čia veikiu? ar man tai patinka? kokia nauda bus iš to? ar kas nors įvertins tai? ir t.t. ir pan...

Sėdėdama tame pačiame suole, kuriame sėdėjau 4 metus, vis dažniau pagalvoju, kad tai ne mano sritis, kad tai, kas yra kalbama - man visai jokio ūpo neįgelia, jokio noro ir jokio supratimo, apie ką išvis kalbama... Man tai aukštoji matematika, kurios aš gyvenime jaučiu nepanaudosiu. Sėdint 4 metus, TOKIŲ minčių nebuvo, dabar - yra, ir jų daug. Kaip mokytis, kai neturi jokio noro, kaip išmokt, pasiruošt koliui, kai į viską žiūri abejingai ir vis galvoji, kad ryt mesi tas studijas? Kaip iš kur pasisemt tų jėgų ir noro kitaip pažvelgt į tą TK?

Ar (NE)VERTA ten sėdėt, tame suole, kuris tau mielas buvo 4 metus, o db jau ne, vien dėl to,kad iškart puoli į paniką, ką pagalvos kiti, kai tu, Giedre, gera mokinė, studentė, mesi mokslus??? :O Jie tave "atstums"... Jie tiesiog pamažu įdės tave į paskutinį stalčių, "nurašys", vėliau išmes už borto... Tu būsi "ne prie Ko"... Tu būsi ne studentė, tave rečiau matys, ir vis mažiau pažins...

Ar tai svari priežastis? Gali būti... Nė vienas nenorėtų būti atstumtas kitų. Bet yra ir kitų svarbių priežasčių, KODĖL (NE)VERTA sėdėt tame pačiame suole...

Apie tai vėliau...

DK straipsnis 127



Paradoksas, bet tame pačiame darbe antrą kartą pasirašiau to paties pobūdžio popiergalį... "Darbo sutartis nutraukiama pagal LR Darbo kodekso Nr. 127 straipsnį I dalį". Parašas. Tačiau kažkodėl su viltimi, kad teks dar ir trečiąkart pasirašyti :)) kas ten, žino, gal vėl kada ten dirbsiu :D

Paradoksas, bet laukiau, kada jau galėsiu išeiti, bet vis dėlto laaaabai noriu ten dirbti... nesvarbu, kad galva plyšdavo, nesvarbu, kad nuo mokslų atitrūkau, nesvarbu, kad namo parsigabendavau 21 val., svarbiausia - gerai atlygindavo :))) bet ar tai svarbiausia??? šiuo metu - taip?! Lietuvoj, kai diplomuotų, jaunų, gyvybingų, trokštančių dirbti, užsidirbti, turėti darbo patirties (ex)studentų ir kt. žmonių-bedarbių eilės?? Tad kažkodėl svarbiausia Lt, bet anksčiau taip nebuvo... Svarbiausia buvo: šaunus kolektyvas, maloni aplinka, juokingas darbas (močiučių gasdinimai paduoti į teismą, už tai, "kodėl mes ieškom vyrų telefonu" :D ), puikios galimybės derinti su studijom... Kas gali būt geriau studentui?? Tokių sąlygų šiandien reta...bet ką dirbsim, mes, diplomuotieji, už pinigus...

Su viltim, kad nereikės to straipsnio pasirašyti, ypač, jei tai svajonių darbas...
 
mintys© Diseñado por: Compartidisimo